Pavasario dvelksmas ir ilgėjantys saulėti vakarai nenumaldomai kviečia mus daugiau laiko praleisti gamtoje, gryname ore, tačiau kartu su bundančia flora ir fauna prabunda ir vieni pavojingiausių mūsų miškų, parkų ar net sodybų gyventojų – erkės. Lietuva jau ne vieną dešimtmetį patenka į raudonąją, endeminę zoną, kurioje sergamumas erkių platinamomis ligomis yra vienas didžiausių visoje Europoje. Viena klastingiausių ir sunkiausias pasekmes žmogaus organizmui sukeliančių ligų yra erkinis encefalitas. Nors daugelis žmonių apie erkes susimąsto tik įpusėjus vasarai, kai tiesiogiai susiduria su problema arba išgirsta apie ją iš artimųjų, ruoštis šiltajam sezonui ir pasirūpinti savo bei savo šeimos narių sveikata reikėtų kur kas anksčiau. Vienintelis moksliškai patvirtintas ir tikrai efektyvus būdas apsisaugoti nuo šios sunkios, centrinę nervų sistemą pažeidžiančios infekcijos yra laiku atlikta vakcinacija. Gilus supratimas apie tai, kaip veikia vakcina, kokios yra skiepijimo schemos ir kokia pačios ligos specifika, gali padėti išvengti ne tik ilgalaikių ir skaudžių sveikatos sutrikimų, bet ir išsaugoti gyvybę.
Kas yra erkinis encefalitas ir kodėl šis virusas kelia milžinišką grėsmę?
Erkinis encefalitas yra ūminė virusinė infekcija, kuri tiesiogiai pažeidžia žmogaus galvos ir nugaros smegenis bei jų dangalus. Šį virusą dažniausiai perduoda užsikrėtusi iksodinė erkė savo įkandimo metu, tačiau labai svarbu paminėti, kad užsikrėsti galima ir netiesioginiu būdu – vartojant nepasterizuotą, virusu infekuotą karvių, ožkų ar avių pieną bei jo produktus. Kadangi erkinio encefalito virusas koncentruojasi erkės seilių liaukose, jis į žmogaus kraujotaką patenka beveik iš karto, kai tik erkė prakerta odą ir įsisiurbia. Tai reiškia, kad net ir labai greitai pastebėjus ir ištraukus erkę, rizika užsikrėsti išlieka milžiniška. Tai esminis skirtumas nuo Laimo ligos, kurios atveju bakterijų perdavimas trunka kur kas ilgiau – dažniausiai tam reikia nuo paros iki dviejų.
Klinikinis ligos vaizdas dažniausiai pasireiškia dviem bangomis, kurios gali klaidinti tiek patį pacientą, tiek iš pradžių net ir medikus. Pirmoji banga prasideda praėjus maždaug vienai ar dviem savaitėms po erkės įkandimo. Žmogus pradeda jausti simptomus, kurie labai primena įprastą gripą arba stiprų peršalimą: staiga pakyla kūno temperatūra, atsiranda stiprūs raumenų, sąnarių ir galvos skausmai, jaučiamas bendras organizmo silpnumas, laužymas ir nuovargis. Ši pradinė fazė paprastai trunka apie savaitę, po kurios seka tariamo pasveikimo periodas, galintis trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus jaučiasi visiškai pasveikęs ir grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.
Deja, maždaug trečdaliui užsikrėtusiųjų po šio ramybės periodo prasideda antroji, daug sunkesnė ir pavojingesnė ligos banga. Jos metu virusas, įveikęs hematoencefalinį barjerą, pasiekia centrinę nervų sistemą ir sukelia uždegimą. Pacientams pasireiškia nepakeliamas galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, sprando raumenų sustingimas, karščiavimas gali pakilti iki kritinės ribos. Dažnai atsiranda orientacijos sutrikimai, sąmonės pritemimas, gali prasidėti traukuliai, o itin sunkiais atvejais vystosi kvėpavimo raumenų ar galūnių paralyžius bei ištinka koma.
Svarbiausia ir liūdniausia žinia ta, kad specifinio antivirusinio gydymo, nukreipto būtent prieš erkinio encefalito virusą, šiuolaikinėje medicinoje nėra. Pacientams taikomas tik simptominis gydymas ligoninėje, kurio pagrindinis tikslas – palengvinti paciento būklę, sumažinti smegenų edemą ir palaikyti pažeistas gyvybines funkcijas. Persirgus šia klastinga liga, net iki trečdalio pacientų visam gyvenimui lieka kentėti nuo neurologinių liekamųjų reiškinių. Tai gali būti nuolatiniai ir varginantys galvos skausmai, lėtinio nuovargio sindromas, miego sutrikimai, dėmesio koncentracijos ir atminties stoka, klausos ar kalbos pažeidimai, padidėjęs jautrumas stresui ar net visiškas neįgalumas dėl dalinio galūnių paralyžiaus.
Skiepų veikimo principas ir ilgalaikio imuniteto formavimas organizme
Atsižvelgiant į ligos rimtumą ir specifinio gydymo nebuvimą, vakcinacija išlieka ne tik saugiausia, bet ir patikimiausia priemonė, leidžianti efektyviai išvengti šios sunkios infekcijos. Vakcinoje nuo erkinio encefalito yra išvalytų ir inaktyvuotų, tai yra negyvų, viruso dalelių. Tokios formos virusas visiškai negali daugintis ir sukelti pačios ligos, tačiau šių dalelių pakanka, kad žmogaus imuninė sistema atpažintų svetimkūnį ir pradėtų gaminti specifinius apsauginius antikūnus.
Kai imuninė sistema pirminių skiepų metu su šiuo antigeno modeliu susipažįsta, ji sukuria savotišką atmintį. Jei ateityje jums įsisiurbs virusu infekuota erkė ir gyvas, agresyvus virusas pateks į organizmą, jūsų imuninė sistema nebebūna užklupta netikėtai. Ji jau yra pasiruošusi žaibiškai reaguoti – sukaupti antikūnai atpažįsta ir neutralizuoja virusą dar prieš jam išplintant po kraujotaką, pasiekiant centrinę nervų sistemą ir pradedant daugintis smegenų ląstelėse.
Tačiau labai svarbu suprasti, kad vienos skiepo dozės toli gražu nepakanka stipriam ir ilgalaikiam imunitetui susidaryti. Tam, kad apsauga būtų maksimali, efektyvi ir truktų ilgai, būtina griežtai laikytis gydytojų nustatytų skiepijimo schemų, kurios užtikrina palaipsnį ir nuoseklų antikūnų titro augimą bei ilgalaikės imunologinės atminties susiformavimą kraujyje.
Standartinė ir pagreitinta skiepijimo schemos: kokią pasirinkti?
Norint užtikrinti optimalią apsaugą dar prieš prasidedant pavasariniam erkių aktyvumui, vakcinacijos procesą rekomenduojama pradėti šaltuoju metų laiku – vėlyvą rudenį arba žiemą. Tokiu atveju pacientams yra taikoma standartinė, klasikinė skiepijimo schema, kurią sudaro trys pagrindinės dozės:
- Pirmoji dozė: suleidžiama paciento pasirinktą dieną, žyminti viso vakcinacijos kurso pradžią. Jos metu organizmas supažindinamas su viruso antigenu.
- Antroji dozė: skiriama praėjus nuo vieno iki trijų mėnesių po pirmosios dozės. Praėjus maždaug dviem savaitėms po šios injekcijos, jau susidaro pakankamas imunitetas artėjančiam šiltajam sezonui ir apsaugos lygis pasiekia beveik 90 procentų.
- Trečioji dozė: suleidžiama praėjus nuo penkių iki dvylikos mėnesių po antrosios dozės. Ši dozė įtvirtina imunitetą, užbaigia pagrindinį kursą ir užtikrina patikimą apsaugą net keleriems metams į priekį.
Tačiau labai dažnai žmonės apie skiepus ir apsaugą prisimena tik atėjus šiltam pavasariui, kai žiniasklaidoje pasirodo pirmieji pranešimai apie nubudusias erkes. Erkės tampa aktyvios, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia plius penkis ar septynis laipsnius. Tokiems pavėlavusiems atvejams medicinoje yra sukurta ir patvirtinta pagreitinta skiepijimo schema. Jos pagrindinis tikslas – per kuo trumpesnį laiką organizme suformuoti reikiamą apsauginį antikūnų lygį, kad žmogus galėtų saugiai mėgautis gamta atėjus vasarai.
Pagreitintos schemos atveju, antroji vakcinos dozė yra suleidžiama praėjus vos keturiolikai dienų po pirmosios. Trečioji dozė, kaip ir standartiniu atveju, priklausomai nuo konkretaus vakcinos gamintojo nurodymų, skiriama praėjus penkiems – dvylikai mėnesių po antrosios. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir pasirinkus pagreitintą schemą, rekomenduojama po antrojo skiepo dar bent dvi savaites vengti lankymosi rizikingose zonose – miškuose, aukštoje žolėje, krūmynuose – kad organizmas spėtų fiziologiškai pagaminti pakankamą kiekį apsauginių antikūnų.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad po pirminio trijų dozių vakcinacijos kurso būtina imunitetą reguliariai atnaujinti taip vadinamomis palaikomosiomis dozėmis. Pirmoji palaikomoji dozė paprastai skiriama praėjus trejiems metams po trečiosios dozės. Vėlesnės palaikomosios dozės skiriamos kas trejus arba penkerius metus, griežtai atsižvelgiant į asmens amžių. Vyresniems nei šešiasdešimties metų žmonėms ir tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs, antikūnų titras kraujyje blėsta greičiau, todėl jiems revakcinacija visuomet rekomenduojama kas trejus metus.
Kam šie skiepai yra būtiniausi ir labiausiai rekomenduojami?
Gyvenant Lietuvoje, kur erkinio encefalito viruso paplitimas gamtoje yra itin aukštas ir fiksuojamas praktiškai kiekvienoje savivaldybėje, skiepai rekomenduojami visiems šalies gyventojams, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar gyvenamosios vietos. Visgi, medicinos specialistai išskiria tam tikras visuomenės ir rizikos grupes, kurioms ši apsauga yra gyvybiškai ir kritiškai svarbi kasdieniame gyvenime:
- Profesionalams, dirbantiems gamtoje: tai miškininkai, eiguliai, medkirčiai, žemės ūkio darbuotojai, kraštotvarkos specialistai, geologai, kariai bei vasaros stovyklų vadovai. Šie žmonės dėl savo darbo specifikos nuolat yra didžiausios rizikos zonoje.
- Aktyvaus laisvalaikio mėgėjams: asmenims, kurie dažnai stovyklauja su palapinėmis, mėgsta leisti savaitgalius sodybose, aistringiems grybautojams, uogautojams, bėgiojantiems miško takeliais, orientacininkams bei medžiotojams.
- Miesto parkų lankytojams ir naminių gyvūnų augintojams: klaidinga manyti, kad erkės gyvena tik gūdžiuose miškuose. Jos puikiai prisitaikė prie gyvenimo miesto parkuose, kapinėse, daugiabučių kiemuose ir net nuosavų namų prižiūrimuose soduose. Vedžiojant šunį ar žaidžiant su juo parke, rizika parsinešti ant drabužių erkę yra labai reali.
- Vaikams ir paaugliams: dėl jų didžiulio fizinio aktyvumo lauke bei pomėgio žaisti žolėje, slėptis krūmuose ar tyrinėti aplinką. Vaikams skirta speciali vakcinos dozė yra pritaikyta mažesniam kūno svoriui ir gali būti saugiai administruojama vaikams jau nuo vienerių metų amžiaus.
Laiku paskiepijus visą šeimą, o ypač mažuosius, tėvai gali būti kur kas ramesni dėl jų saugumo išvykų į gamtą, atostogų sodyboje ar vaikų vasaros stovyklų metu. Ligos komplikacijos vaikams gali sutrikdyti jų normalų mokymosi ir raidos procesą ateityje, todėl prevencija čia yra neįkainojama.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie vakcinaciją nuo erkių
Ruošiantis vizitui pas šeimos gydytoją ar į skiepų kabinetą ir svarstant apie apsaugą nuo erkinio encefalito, pacientams kyla įvairių abejonių bei neaiškumų. Žemiau išsamiai pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai neramina žmones ir sklando viešojoje erdvėje.
Ar prasminga pradėti skiepytis, jei erkių sezonas jau yra prasidėjęs?
Tikrai taip, tai visiškai prasminga ir labai rekomenduojama. Nors idealiausias laikas pradėti skiepijimo kursą yra žiemos mėnesiai, tačiau pavasarį, vasarą ar net ankstyvą rudenį pradėta vakcinacija taikant pagreitintą schemą vis tiek suteikia neįkainojamą apsaugą ir yra nepalyginti geriau nei visiškas pasikliovimas sėkme. Jau praėjus dviem savaitėms po antrosios dozės jūsų organizmas bus pakankamai pasiruošęs atremti virusą, jei erkė įsisiurbtų. Svarbu tik jokiu būdu neužmiršti po atitinkamo laiko suleisti trečiąją dozę, kuri šį pradinį rezultatą pavers ilgamečiu imunitetu.
Koks gali būti šalutinis vakcinos poveikis organizmui?
Šiuolaikinės, inovatyvios vakcinos nuo erkinio encefalito yra laikomos itin saugiomis ir gerai toleruojamomis įvairaus amžiaus pacientų. Kaip ir po bet kurios kitos medicininės injekcijos į raumenis, gali pasireikšti nedidelės vietinės reakcijos: odos paraudimas, nedidelis patinimas, niežulys ar diskomfortą keliantis skausmas dūrio vietoje. Kartais, ypač po pirmosios dozės suleidimo, kuomet organizmas pirmą kartą susiduria su šiuo antigenu, gali atsirasti trumpalaikių, į lengvą peršalimui būdingų simptomų: nedidelis karščiavimas, galvos, sąnarių ar raumenų skausmas, silpnumas ar bendras nuovargis. Šie nepageidaujami simptomai yra natūrali ir adekvati imuninės sistemos reakcija, jie dažniausiai praeina savaime per vieną ar dvi dienas ir nereikalauja jokio specialaus medikamentinio gydymo.
Ar skiepai nuo erkinio encefalito tuo pačiu apsaugo ir nuo Laimo ligos?
Ne, šie skiepai nuo Laimo ligos neapsaugo. Svarbu suprasti, kad tai yra dvi visiškai skirtingos, skirtingos prigimties ligos. Erkinį encefalitą sukelia virusas, nuo kurio turime itin efektyvią profilaktinę vakciną, bet neturime jokio specifinio gydymo susirgus. Tuo tarpu Laimo ligą sukelia Borrelia genties bakterijos. Nuo Laimo ligos sukeliančių bakterijų patvirtintų skiepų žmogui šiuo metu mokslo pasaulyje nėra, tačiau ji, diagnozavus laiku pagal atsiradusią raudoną migruojančią dėmę odoje (eritemą) arba atlikus kraujo tyrimus, yra sėkmingai ir gana greitai išgydoma antibiotikų kursu. Būtent dėl šios priežasties, net ir turint pilną imunitetą nuo encefalito, po buvimo gamtoje būtina atidžiai apžiūrėti savo ir vaikų kūną.
Ką daryti, jei pamiršau laiku pasiskiepyti palaikomąja doze ir praėjo keleri metai?
Gera žinia ta, kad jei nuo paskutinio palaikomojo skiepo praėjo daugiau laiko nei buvo rekomenduota pagal schemą, dažniausiai nereikia viso varginančio ir brangaus pirminio vakcinacijos kurso pradėti iš naujo nuo nulio. Imuninė sistema turi ilgalaikę atmintį, todėl dažniausiai pakanka suleisti vieną vienintelę papildomą vakcinos dozę, kuri žaibiškai „pažadins“ imuninės sistemos ląsteles ir vėl atkurs maksimalią apsaugą. Tačiau privaloma atminti, kad kiekvienas atvejis yra individualus, todėl prieš priimant sprendimą, geriausia pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju, kuris įvertins jūsų asmeninę skiepų istoriją ir laiko tarpą nuo paskutinio skiepo.
Kompleksinis požiūris į asmeninį saugumą gamtoje ir aplinkos rizikų valdymas
Nors laiku atlikta vakcinacija užtikrina ramybę ir apsaugo nuo gyvybei pavojingo encefalito viruso padarinių, visiškas ir visapusiškas saugumas gamtoje reikalauja iš mūsų papildomų kasdienių pastangų. Kadangi miškuose, drėgnose pievose, upių pakrantėse ir parkuose tyko ne tik pavojingasis encefalitas, bet ir minėta Laimo liga bei kitos, nors ir rečiau pasitaikančios, bet ne mažiau nemalonios erkių platinamos infekcijos, išlieka didžiulis poreikis apskritai mažinti pačio erkės fizinio kontakto ir įsisiurbimo riziką. Tam puikiai pasitarnauja išmintingas ir atsakingas pasiruošimas dar prieš išvykstant iš namų.
Planuojant laiką vietovėse, kur erkių gausu, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, kai fiksuojamas didžiausias jų aktyvumo pikas, primygtinai rekomenduojama rengtis šviesiais drabužiais. Ant šviesaus, vienspalvio audinio kur kas lengviau pastebėti lėtai ropojančią juodą, rudą ar tamsiai raudoną erkę, dar prieš jai surandant tinkamą, atvirą vietą kūne įsisiurbti. Drabužiai turėtų būti kuo uždaresni: geriausia rinktis ilgas kelnes, kurių galai saugumo dėlei sukišti į ilgas kojines arba batus. Viršutinei kūno daliai tinka marškiniai ilgomis rankovėmis su prigludusiais rankogaliais ir apykakle. Ant plaukų taip pat verta užsidėti kepurę, šviesią skarelę ar gobtuvą, ypač jei planuojate lankytis tankiuose krūmynuose, miško jaunuolynuose ar ruošiatės skintis kelią per žmogaus ūgio aukščio žolę.
Cheminės apsaugos priemonės, tokios kaip erkes atbaidantys repelentai, yra dar vienas labai svarbus ir modernus barjeras. Šiandieninėje vaistinių ir prekybos centrų rinkoje yra daugybė purškiklių ir losjonų, pritaikytų atbaidyti kraujasiurbius parazitus. Vienus, švelnesnės sudėties, galima purkšti tiesiai ant atvirų odos plotų, kiti, turintys didesnę veikliosios medžiagos koncentraciją, skirti išskirtinai tik drabužiams, avalynei bei stovyklavimo inventoriui apdoroti. Svarbu neskubėti ir atidžiai perskaityti gamintojo informacinį lapelį ir instrukcijas, o pačią priemonę naudoti reguliariai, atnaujinant sluoksnį po nurodyto valandų skaičiaus, nes veikliųjų medžiagų efektyvumas, veikiant žmogaus prakaitui, trinčiai, saulės spinduliams ar drėgmei, ilgainiui silpnėja.
Galiausiai, pats svarbiausias asmeninės higienos ritualas po kiekvieno ilgesnio pasivaikščiojimo miške, iškylos ar sodo darbų – kruopšti ir atidi viso kūno apžiūra vos tik grįžus į šviesius namus. Erkės dažniausiai iš karto neįsisiurbia, jos ilgai ropinėja ieškodamos tinkamiausios vietos. Jos mėgsta plonesnę, šiltesnę, geriau krauju aprūpintą odą, todėl ypatingą, padidintą dėmesį vizualinės apžiūros metu reikia atkreipti į paausius, plaukuotąją galvos dalį, kaklą, pažastis, krūtinės sritį, kirkšnis, bambą ir vidines pakinklių puses. Prieš keliaujant į vonią ar dušą išsimaudyti ir nuplauti prakaitą, drabužius, su kuriais buvote gamtoje, reikėtų atidžiai nurengti ir palikti lauke, balkone arba geriausia iškart skalbti aukštoje, ne mažesnėje nei šešiasdešimties laipsnių temperatūroje. Paprastas numetimas į skalbinių krepšį nepadės, nes erkės drėgnose audinių klostėse gali išgyventi itin ilgą laiką ir ieškoti aukos jau jūsų pačių namų aplinkoje. Derinant laiku atliktus skiepus su šiomis išvardintomis kasdieninėmis atsargumo ir protingumo priemonėmis, šiltasis metų sezonas atneš tik džiaugsmą, poilsį ir gražius prisiminimus, be jokio nereikalingo, slegiančio nerimo dėl savo ir savo artimųjų sveikatos.
